VDU menų galerija „101“

Projektas „Atminties sapnai.2011”

Meno in situ projektas Laisvės alėjoje - Atminties sapnai. 2011
Projekto Atminties sapnai tikslas – pažadinti Laisvės alėjos atmintį, prikelti kolektyvinės ir kultūrinės atminties vaizdinius ir iš naujo konstruoti miesto įvaizdį, (at)kuriant Laisvės alėjos – simbolinio miesto centro – reikšmę.
 
Projektą sudaro trys dalys:
 
• Šiuolaikinio meno projektai viešosiose Laisvės alėjos erdvėse.
Menininkai yra pakviesti pasirinkti istoriškai, kultūriškai ar socialiai reikšmingą Laisvės alėjos pastatą, kiemą, skverą ar pan., ir sukurti joje menininį projektą (per)pasakojantį, (per)interpretuojantį, (at)kuriantį tos vietos istoriją.
Laisvės alėjos erdvėse – pastatuose, ant jų fasadų, tarpuvartėse, skvereliuose ar kitose erdvėse – bus instaliuojami meno in situ projektai: vaizdo ir garso projekcijos bei instaliacijos, kuriomis bus: (at)kuriamos kolektyvinės ir asmeninės istorijos; ženklinamos Laisvės alėjos architektūrinės, istorinės, socialinės transformacijos.
 
• Virtualus Laisvės alėjos „atminties archyvas“.
Archyvas – projekto blogas: http://projectaleja.wordpress.com/  – turėtų tapti tam tikru menininių idėjų ir diskusijų šaltiniu, kuriame kaupiamos kauniečių asmeninės istorijos, susijusios su Laisvės alėja, literatūros bei mokslo tekstai, fotografijos ir kiti dokumentiniai bei meniniai šaltiniai apie Laisvės alėją ir jos bei joje gyvenančių, dirbančių, kuriančių žmonių istoriją(as). Tai tęstinis projektas, kurio metu archyvas bus nuolat pildomas naujomis patirtimis, informacija, tekstine ir vaizdine dokumentacija.
 
• VDU menų galerijoje numatomas šiuolaikinių menininkų, kuriančių atminties temomis, kūrybos pristatymų ciklas, rengiamas VDU studentų.
 
Projekto idėjos aprašymas
Laisvės alėja – kolektyvinės ir personalinės atminties vieta
Laisvės alėja yra bene svarbiausia Kauno miesto erdvė, kurioje gyva jos kultūrinė ir kolektyvinė atmintis. Tai simbolinis ir urbanistinis Kauno miesto centras, vieta – itin tampriai susijusi su miesto tapatybės konstravimu. Nikolajaus prospektas (1847 m.), Kaizerio Vilhelmo gatvė (1918 m.), Laisvės (1919 m.), Stalino (1946 m.), vėl Laisvės alėja (1961 m.) – ši gatvė tapo simboliška šalies istorijos dramų liudininke ir dalyve. Joje vyko reikšmingiausi miesto kultūriniai įvykiai, jos kūne buvo įrašyti svarbiausi šalies istorijos momentai. Nuo provincialaus carinės imperijos miesto neišvaizdžios gatvės iki triukšmingos laikinosios sostinės bohemiškų kavinių alėjos, nuo ištuštėjusios Sovietų imperijos vado vardo alėjos iki traumuoto Nepriklausomos valstybės Antrojo miesto centro – Laisvės alėja keitė ne tik savo vardą, veidą, bet ir vaidmenį šalies ir miesto gyvenime. Joje buvo įspaudžiami istorijos pėdsakai ir paliekami ideologijų įspaudai – keitėsi ir pamažu nyko ne tik senieji gyventojai, bet ir pastatai, viešos erdvės, jų paskirtis ir formos – vieni jų buvo griaunami, naikinami, kiti perstatomi ar užsatomi. Senosios traukos vietos (kultūrinės ir socialinės) nyko, kartu su jų atmintimi. Jų vietoje kūrėsi ir buvo kuriamos naujos.
 
Šiandien Laisvės alėja vis dar išgyvena posttrauminį laikotarpį. Konfliktiškas, o dažnai ir infantilus santykis su istoriniu palikimu (nugriauta ar išnaikinta dauguma tarpukario ir sovietmečio traukos centrų – kino teatrai, kavinės, parduotuvės) bei nesugebėjimas sukurti naujų socializacijos vietų lėmė, kad Laisvės alėja tapo simboline postsovietinės tikrovės dykviete, akligatviu, kuriame sustoja laikas.
 
Vis dėlto, Laisvės alėjos „simbolinis kapitalas“ vis dar yra itin svarbus dėmuo miesto tapatybės konstravime, kolektyvinės ir kultūrinės atminties formavime. Architektūrinis ir kultūrinis šios gatvės palikimas išlieka svarbus kauniečių savimonės elementas, bene vienintelis pasididžiavimo šaltinis, maitinantis kolektyvines ir personalines mitologijas. Laisvės alėja tapo tam tikru atminties vaizdiniu – atsieta nuo kasdienybės ir susieta su fiksuotais tolimos praeities vaizdiniais, o kartu – iš kartos į kartą su patirtimi perduodama atmintimi.
 
Kol atsiminimai nepapasakojami – jie tėra sapnas
Postsovietinės Lietuvos visuomenės santykį su praeitimi ir istorija galima būtų lyginti su sapno būsena: tie sapnai susideda iš sumišusių ir iškraipytų atminties fragmentų. Tačiau sapnuose nėra tikrų atsiminimų, nes norint atsiminti, reikia sugebėti paaiškinti ir palyginti bei jausti ryšį su visuomene, kuris garantuoja atsiminimų vientisumą. Visos šios sąlygos neįmanomos sapnuojant. Sapnuose mes negalime dar kartą išgyventi savo praeities, ir nors mūsų sapnai kartais pažadina vaizdus, kurie atrodo lyg prisiminimai, šie vaizdai tėra fragmentai – atskiri mūsų patirčių gabaliukai.
 
Norint atsibusti iš nuolatinės sapno būsenos ir susigrąžinti atmintį, reikia pradėti artikuliuoti savo prisiminimus, juos apmąstyti ir pasidalinti su kitais – tik taip sapnas virs tikru prisiminimu, o asmenininių patirčių gabalėliai sukibs į vieną kolektyvinės atminties pasakojimą.
 
Projekto metu be kitų keliami ir šie klausimai:
Kaip keitėsi alėjos reikšmė ir veidas istorijos pokyčių raidoje?
Kaip keičiantis ideologijai Laisvės alėjos kūne buvo konstruojama kolektyvinė atmintis?
Kokia praeitis Laisvės alėjoje buvo „įpaminklinama“, paverčiama „vertinga prisiminti“, o kokia ištrinama ar bent nutylima?
Kokios buvo senosios ir susiformavo naujosios Laisvės alėjos traukos vietos?
Kokią vietą Laisvės alėja užima kauniečių kolektyvinėje, kultūrinėje atmintyje?
 
---
Projekto kuratorė: Daiva Citvarienė, VDU menų galerija „101“
Projekto koordinatorės: Viltė Migonytė, Laima Penekaitė
Projekto dalyviai:
Jurgita Remeikytė
Aurelija Maknytė
Tautvydas Bajarkevičius
Rimantas Plungė
Remigijus Venckus
VDU naujųjų medijų meno studentai 

 

 

Projekto pristatymas galerijoje. 

 

„Skrendam Laisvės Alėjoje"  pristato Ramūnas Armonas.

 

„Pasimatymas prie fontano" pristato Aurelija Maknytė.

 

Garso ir video performancas data.txt. Pristato Remigijus Venckus ir VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros II-III kurso studentės Urtė Pakers, Lina Pranaitytė ir Raminta Garbuzaitė.

 

Grįžti į pradžią