VDU menų galerija „101“

Pokalbis su menininke Aukse Miliukaite

Menininkė Auksė Miliukaitė birželį VDU Menų galerijoje „101“ eksponavo savo fotografijų parodą „8 ½ Sapnas“. Jaunoji menininkė, dabar studijuojanti Vilniaus dailės akademijoje tapybą, buvo išvykusi studijuoti į Londoną fotografijos, bet nebaigusi studijų, sugrįžo į Lietuvą. Šiuo metu Auksė gilinasi į tapybos paslaptis, o laisvalaikiu nepaleidžia fotoaparato iš rankų.
 
Gal gali papasakoti pradžią - kaip atėjai į meno pasaulį?
Aš nežinau, ar atėjau. Nesureikšminu visų viešų paraiškų. Kaip visą laiką visiems, prasideda nuo to, kad susipažįsti su technika. Buvo trylika ar keturiolika. Tada susipažinau pirma su fotografija, tada prasidėjo mokyklų lankymai. Vienur buvo fotografija, susipažįstama su medijom, kitur – dailė, tapyba. Po Kauno buvo kitas žingsnis – į Londoną, – tai buvo pamatų išplėtimas, kai esi auginamas mokyklose: tau šiek tiek formuoja požiūrį, tada išvažiuoji ten, kur kažkokia viena srovė nėra tokia lemtinga, kaip dažnai pas mus, mažuose miestuose, mažose valstybėse.
 
Ar turi vieną mėgstamiausią meno sritį, ar visas menas tau įdomus?
Domina labai daug kas, bet kai kūriau ir kuriu, tai tik vaizduojamąjį meną. Žinau, kad šiaip ar taip, kūryba kažkaip evoliucionuoja, vystosi ir tas apsisprendimas daryti.
Patinka Benas Šarka. Taip pat yra festivalis „Jauna muzika“ ir prieš metus ten pirmą kartą išgirdau Liną Paulauskį. Kinas ir knygos – dideli ir neišsemiami atradimai.
Žiūrint vien į fotografų darbus, į tapytojus, galima receptiškai pradėti žiūrėti: kaip tai padarė, kodėl taip padarė ir tada pamiršti, kodėl tu pats darai ir ką darai.
 
Kokios temos dažnos tavo kūryboje?
Su fotografija būna taip: einu, randu negyvą triušį ir nufotografuoju jį. Tai tiesiog yra tos minutės tematika. Tie koliažai paskui apsibendrina, kai išryškini ir juos pamatai atsitraukus. 
Tapyboje mes, šiaip ar taip, dabar priversti daryti semestrinius projektus ir sau įvardyti tematikas.
 
Ar esi sukūrusi ir eksponavusi savo tapybos darbų? 
Kadangi besimokant Kaune buvo mokytojas Vilpišauskas, tai kažkada pasikvietė į savo plenerą. Ten buvo rodoma tapybos darbų, o tai, ką dabar kuriu, per daug neviešinu. Tai rūpi ir norisi iškristalizuoti.

Kodėl dar studijuodama tapybą pasukai į fotografiją, kodėl išvažiavai studijuoti į Londoną?
Buvo noras pažinti. Ten studijuojant tapybą (fine art‘us), pačios tapybos būna mažai. Daug vietos užima bendrieji mokslai. Tai reiškia, kad galbūt mėnesį pasimokoma vieno, mėnesį pasimokoma kito: mėnesį – tapybos, mėnesį – skulptūros ir galiausiai, jeigu neapsisprendžiama ką padaryti baigimui, tai, tarkim, padaromas koks nors performansas. Kalbant apie pačios tapybos studijavimą, aš žinau tik kelias vietas, kur galima ją studijuoti, viena iš jų – ir Vilniaus dailės akademija.
 
Dar planuoji grįžti į Londoną mokytis ar tai jau užverstas gyvenimo lapas?
Nežinau, nostalgijos atsiranda, bet kažkaip norisi pabaigti čia, o vėliau... Šiaip ar taip, daug svarbiau yra kaip pats matai save ateityje tam tikroje medijoje ir kiek tu gali pasiimt iš mokyklos, ką nori sujungti, ką padaryti. Formaliai žiūrint, pirmiausiai norėčiau pabaigti tapybą, o dėl kitų miestų ar šalių, kartais labai gerai tiesiog pakeliauti, o ir Lietuva labai graži šalis.
 
Šių metų birželio mėnesį VDU menų galerija „101“ eksponavo tavo fotografijų parodą „8 ½ Sapnas“. Kaip susiformavo ši paroda?
Rinkau kadrus gal trejus, ketverius metus. Tai yra labiau dienoraštis.
Teoretikas Roland Barthes yra pateikęs  studium ir punktum apibrėžimus fotografijoje: studium – tai kaip padarai  kadrą, o punktum – tai, kas pavaizduota, kas suvirpina pamačius kūrinį. Dėl to nesinori užsibūti sustudium fotografijoje, kad ir punktum kažką veiktų.
Po parodos atidarymo pajutau, kad žmonės reaguoja: va čia studijuoja tapybą, bet nerodo tapybos. Tada galvojau: gal išvis tos fotografijos niekada ir nerodyti? Iš tiesų, kai sapnuoji tapybą, valgai ir vėl mąstai tik apie ją  ir rodai fotografiją, tada visi klausia – kodėl?
Kodėl pasirinkai būtent sapno temą?
Apskritai nelabai aišku, kas yra realybė, gal kartais tie sapnai atrodo tikresni. Realiai visą ekspoziciją, kaip visa tai atrodys, mačiau jau praeitą vasarą, tiesiog vėliau sudėliojau darbus. Galbūt kažkas šiek tiek pakito.
 
Parodos anotacijoje buvo išspausdintas tavo kurtas eiliuotas tekstas. Kaip sugalvojai šį eilėraštuką anotacijoje?
Tiesiog užsimerkiau ir pagalvojau: ką aš rodau? Ten ne eilėraštukas, gal minčių srautas. Galbūt norėjau apibendrinti, įvardinti kas ten yra.
 
Ar kiekvienas žiūrovas galėjo rasti savo atgarsį tame minčių sraute, ar konkrečiai norėjai pateikti vieną mintį?
Kažkaip diktatūra,  kad čia va padariau apie tai ir dabar jūs visi matykit  – nelabai artima. Kadangi yra iš kasdienybės, iš gyvenimo ir yra intymu, tai norisi kad ir toliau eitų ta intymumo vaga, kad žiūrovas taip pat išgyventų.
Parodoje taip pat eksponavai video kūrinį „Gallery film“, kuriame į vientisą vaizdų seką sujungei skirtingose galerijose peržiūrėtus video meno kūrinius. Kaip kilo mintis sukurti tokį filmą ?
Čia iš to paties gyvenimo. Gyvenant atsirado išmanusis telefonas rankose, laikas nuo laiko vis nueinu dar į kokią nors galeriją kažko pasižiūrėti, išsitraukiau telefoną ir filmuoju, nes vis kyla klausimas, kiek žiūrovas sugeba išsėdėti ir peržiūrėt visą filmą. Norėjau apibendrinti kelis filmus, rodomus skirtingose galerijose. Tai buvo maždaug metų laiko darbas, bet tai nesibaigė. Ir toliau filmuoju.
 
Gal dar turi kokių nors ateities planų?
Yra planai ir yra planai, kurių nesinori sakyti viešai. Galbūt norisi susikristalizuoti toje kitoje medijoje, toliau rašyt dienoraštį ir gyventi tapyboje.
 
Menininkę kalbino Gražina Montvidaitė
Parodos atidarymo fotografijų autorius Alvydas Vaitkevičius