VDU menų galerija „101“

Interviu su Povilu Ramanausku ir Andriumi Zakarausku

Kokia yra parodos ,,Tinkamos vietos ieškojimas“ koncepcija?
Povilas:  Mes pagalvojome, kad dažniausiai menininkui svarbus yra pats procesas. Kai pradedi naują kūrinį arba darbą, gimsta naujos mintys kitam projektui, todėl tie proceso etapai yra taip pat svarbūs kaip ir galutinis rezultatas. Nusprendėme rodyti viską - nuo motyvo iki galutinio rezultato, apjungiant visą procesą. Parodos ,,Tinkamos vietos ieškojimas“ koncepcija - tai ne tik tinkamo potėpio ant drobės ar formos ieškojimas, spalvos parinkimas, bet ir savojo kūrybinio kelio paieškos. Man, kaip jaunam menininkui, baigusiam Vilniaus dailės akademiją, kyla noras ieškoti atsakymų, ar pasirinkau teisingą menininko – tapytojo - kelią ir ar vis dar juo einu. Menininkas neturi stovėti vietoje kaip koks uždaro telkinio vanduo, kuris laikui bėgant  pašvinksta, o atvirkščiai, turi tekėti  kaip srauni upė, kuri kaskart atsinaujina. Paroda kviečia žiūrovą, nepriklausomai nuo jo profesijos, apmąstyti, ar teisingai pasirinktas gyvenimo kelias.
 
Parodos lankytojas, jūsų nuomone , turėtų būti išsilavinęs ar vis dėlto tai nėra svarbu?
Povilas:  Egzistuoja ta problema, kad menas tarytum yra skirtas menininkams ir tik tam ratui žmonių, kurie lanko parodas ir supranta meną. Čia galbūt yra Lietuvos visuomenės nuostata, kad plačios publikos įtraukimas į meno erdvę neįmanomas. Tačiau, mano nuomone, menas yra visiems ir kiekvieno žmogaus samprata apie jį bus teisinga.
 
Ar siekiate savo darbais paskleisti žinią?
Andrius: Žinoma, turi būti pranešimas. Man labai patinka kalbėti lozungais.
Povilas: Aš galbūt būčiau už skatinimą kurti kiekvienam. Būti kūrybiškiems, nebijoti kritikuoti, diskutuoti, analizuoti, interpretuoti. O šia paroda kviesčiau žiūrovą susimąstyti apie sunkų menininko gyvenimo kelią, ieškojimus. Ne tik menininko, bet kiekvieno iš mūsų gyvenimo ieškojimus, juk esam labai skirtingi ir savaip įdomūs. Menininko akimis kiekvienas esame kūrėjas, todėl ši paroda skatina apmąstyti kiekvieno iš mūsų gyvenimo kelio pasirinkimus.
  
Kaip gimsta kūrinio idėja?
Povilas:  Idėja atsiranda pirmiausiai, vėliau ją stengiesi perkelti į kūrinį. Taigi idėja pirmiausiai gimsta galvoje, tada ją išreiški vizualiai. Ne mažiau svarbu yra tinkama kūrinių ekspozicija.
Povilai, jūs teigiate, kad tapybos proceso metu vyksta savianalizė, meditacija, apmąstymai. Kaip visa tai daro įtaką jūsų darbams?
Meditacija gali būtų pats kūrybos procesas, o per apmąstymus gimsta idėja, jos išraiška, todėl manyčiau, kad pusė darbo yra idėja, kuri ateina per apmąstymą. O procesą tikrai priskirčiau meditacijai, nes tuo metu būni „kažkur išėjęs“.
 
Andriau, jūsų kūryba eina gana nuosekliu keliu, jūs ,,tapote tapybą“. Ar nekyla poreikis žengti toliau už tapybos lauko ribų?
Poreikis nuolat yra, visada norisi keistis. Aš stengiuosi galvoti labai paprastai – pasieki rezultatą, kuris tave džiugina, esi laimingas ir patenkintas darbu.
Povilas: Norėčiau papildyti, kad man, studijuojant magistrantūroje, buvo aktualu ne tik kurti tapybą, bet ir ieškoti ribos, kur tapyba baigiasi. Galbūt todėl aš vis dar ieškau.
 
Esate minėjęs, kad jūsų darbai išlaiko ir pratęsia gilias lietuvių koloristinės tapybos tradicijas. Ar šioje parodoje eksponuojami darbai taip pat išlaiko šią tradiciją?
Andrius:  Stengiuosi, be abejo, galvoti apie spalvą, šilto ir šalto santykį, apie tam tikrus spalvinius derinius, kuriuos atsineši iš tam tikro mokymosi proceso, aplinkos stebėjimo, galų gale iš lietuviško peizažo. Su laiku, su įdirbiu atsiranda spalviniai santykiai, su kuriais tau įdomu žaisti. Na, o kaipgi be spalvų?
 
Andriau, dalyvavote projekte ARTscape, tarptautinėje mugėje ,,Vienna fair“, surengėte ne vieną parodą užsienio galerijose. Ar jaučiatės subrendęs kaip menininkas?
Ne, turbūt. Kelionės ir dalyvavimas įvairiose parodose įneša tau patirties ir spalvų, dėl to  tik įdomiau gyventi. Tačiau brendimas ateina su laiku, o gal ir išvis neateina, kas ten žino kada tą meninę brandą pajusi.
 
Povilai, galbūt greitu metu planuojate, o gal jau ir turite idėjų naujiems tapybos darbams?
Numatoma Kauno bienalė „Uniteksas“. Jau maždaug aiški idėja ir koncepcija naujiems darbams. Džiaugiuosi, kad yra nišų, kuriose galiu parodyti savo kūrybą, ieškant tinkamos išraiškos. Taip pat planuojamas „Meno parko“ organizuojamas projektas ,,Mitas ir menas“, kuriame bus pristatomi jaunųjų lietuvių ir kroatų menininkų darbai. Taip kad naujų idėjų yra, tik laiko, joms įgyvendinti, maža.
Kas  jums yra menas?
Povilas: Menas jokiu būdu negali būti pramoga. Pažiūrėti spektaklį, paklausyti koncertą, nueiti į  parodą neturėtų būti lengvas „pasikultūrinimas“. Pavyzdžiui, išėjus po spektaklio, manau, žmogui turi kilti klausimų, įvairių minčių, idėjų, o gal net katarsio patyrimas. Todėl skatinčiau žmones tokį meną suprasti kaip reikalingą. Menas skatina žmogų susimąstyti ir jį praturtina.
 
Jūsų nuomonė apie šiuolaikinį meną?
Andrius:  Labai įdomu. Smagu, kai apskritai kuria. Kiekvienas pasirenka savąją poziciją: arba žaidi žaidimą, arba nežaidi. Šiuolaikinis menas turi įvairių žaidimo taisyklių, todėl tu pats renkiesi, ar kursi savas taisykles, ar žaisi su jau esamom.
Povilas: Labai daug, labai mažai. Labai daug skirtingo, labai daug panašaus. Šiuolaikinio meno Lietuvoje nėra tiek jau daug arba ne visi jį supranta. Taip pat yra problema dėl meno erdvių trūkumo, bet tai jau kita pokalbio tema.
 
Apibendrinant mūsų pokalbį, norėtumėme sužinoti, kuo ši paroda svarbi jums?
Povilas: Svarbu yra tai, kad Andriaus darbai pirmą kartą bus parodyti Kauno miesto erdvėje. Man tuo tarpu yra svarbi aplinka. Savo kūrybos dar nesu rodęs „101“ galerijoje.
Andrius: Ši paroda užfiksuos mūsų pažintį bei bendrą darbų ir kūrybos dialogą.
 
Kalbino Monika Apčinikovaitė ir Deimantė Petrutytė
Fotografijų autorius Alvydas Vaitkevičius